Dažniausiai užduodami klausimai

Branduolinės elektrinės naudoja daliąsias medžiagas energijai šilumos pavidalu gaminti, kuri tradicinėse branduolinėse elektrinėse paverčiama elektros energija. Radioaktyviosios medžiagos yra šio proceso šalutinis produktas. Nors radioaktyviosios medžiagos gali būti naudingos, pavyzdžiui, vėžio gydymui, jos paprastai yra kenksmingos žmogaus sveikatai, todėl jų naudojimas, gamybos procesas ir tvarkymas turi būti griežtai reguliuojami.

Pagrindinis branduolinės saugos tikslas – užtikrinti tinkamas branduolinių įrenginių (reaktorių, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įrenginių ir pan.) eksploatavimo sąlygas ir užkirsti kelią avarijoms arba sušvelninti jų pasekmes, taip apsaugant darbuotojus, visuomenę ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio.

Branduolinės saugos ir jos reguliavimo sritis apima visą branduolinio kuro ciklą: radioaktyviųjų rūdų gavybą ir sodrinimą, branduolinio kuro gamybą, kuro transportavimą ir naudojimą branduolinėse elektrinėse, panaudoto kuro perdirbimą, siekiant atgauti pakartotinai naudojamas medžiagas naujo kuro gamybai, ir panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimą. 

Be kuro tvarkymo, branduolinė sauga apima visų branduolinių įrenginių, pvz., branduolinių elektrinių ir radioaktyviųjų atliekų saugyklų, projektavimą, statybą, eksploatavimą ir eksploatavimo nutraukimą. Taip pat svarbu turėti tinkamai kvalifikuotą personalą, sukurti veiksmingą saugos kultūrą tarp darbuotojų, finansuoti eksploatavimo ir saugos klausimų tyrimus bei skirti deramą dėmesį saugai. Branduolinės saugos reguliavimo institucijų darbas apima visus šiuos saugos aspektus.

Pakopinės apsaugos (angl. „Defence in depth“) principas – tai tarptautinis branduolinės saugos principas, taikomas projektuojant ir eksploatuojant branduolines elektrines ir kitus branduolinės energetikos objektus (toliau – BEO). Šis principas turi būti taikomas tam, kad techninėmis, vadybos ir kitomis organizacinėmis priemonėmis būtų užtikrinta trikčių, kurias gali nulemti gedimai ar žmogaus klaidos, prevencija ir būtų užtikrintas padarinių švelninimas joms įvykus, siekiant branduolinį įrenginį grąžinti į saugią būseną. 

Vadovaujantis pakopinės apsaugos principu, visų pirma siekiama sumažinti galimų trikčių tikimybę, todėl: 

• BEO aikštelė turi būti parenkama atsakingai, atsižvelgiant į aikštelės ir jos aplinkos savybių įtaką planuojamam BEO (pvz., radioaktyviųjų atliekų saugyklai ar atliekynui); 
• BEO projektas turi būti parengtas atsižvelgiant į šiuolaikinius saugos standartus; 
• užtikrinta tinkama BEO statybos ir įrangos montavimo darbų kokybė; 
• sukurtos ir įdiegtos eksploatavimo procedūros bei jų besąlygiškai laikosi BEO eksploatuojantys darbuotojai; 
• BEO eksploatuojančioje organizacijoje turi būti skiriamas deramas dėmesys darbuotojų kompetencijai užtikrinti ir saugos kultūrai.

Tačiau ne visada eksploatuojant BEO pavyksta išvengti trikčių –  jas gali sukelti įrangos gedimai, žmogaus klaidos, gamtos reiškiniai. Pasitaiko atvejų, nors ir itin retai, kad nepavyksta išvengti avarinių situacijų (pvz., avarijos Čiornobylio ar Fukušimos branduolinėse elektrinėse). Todėl remiantis pakopinės apsaugos principu BEO projektuose yra numatomos priemonės, kurios padėtų kuo greičiau aptikti triktis ir grąžinti BEO į saugią būseną. Siekiant suvaldyti avarijas ir sušvelninti jų padarinius, BEO projektavimo metu:

• atliekama avarijų analizė – nustatomos techninės BEO apsaugos priemonės (pvz., avarinio aušinimo sistemos, avarinio elektros tiekimo sistemos) ir jų projektiniai reikalavimai; 
• iš anksto parengiamos tikėtinų avarijų valdymo procedūros, kurios padėtų BEO eksploatuojantiems darbuotojams suvaldyti tokias avarijas; 
• parengiami avarinės parengties planai, numatant būtinus veiksmus apsaugoti BEO darbuotojus, gyventojus ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio.

Branduolinės saugos standartai – tai bendros techninės ir organizacinės taisyklės, reikalavimai gairės ir geriausios praktikos, nustatomos ir tvirtinamos  tarptautinių organizacijų, dėl kurių susitaria šalys ir ekspertai. Šių standartų tikslas – apsaugoti darbuotojus, visuomenę ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio viso branduolinių įrenginių eksploatavimo ciklo ir radioaktyviųjų medžiagų tvarkymo metu. Standartai apima visus įrenginio gyvavimo etapus nuo branduolinio įrenginio vietos parinkimo ir projektavimo iki eksploatacijos, atliekų tvarkymo ir eksploatacijos nutraukimo, ir yra įgyvendinami derinant nacionalinį reglamentavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti saugų ir patikimą branduolinės technologijos naudojimą taikiems tikslams. 

Branduolinių saugos standartų pagrindą sudaro Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) saugos standartai, taip pat Vakarų Europos šalių branduolinės saugos reguliavimo institucijų asociacijos (WENRA) nuorodiniai saugos lygiai, Europos Sąjungos (Euratomo) direktyvos ir pan.
 

Branduolinis reaktorius yra suprantamas kaip įrenginys, kuriame vyksta arba gali vykti valdomoji grandininė branduolių dalijimosi reakcija. Branduolinis reaktorius gali būti naudojamas ne tik branduolinėje elektrinėje, bet ir moksliniais tikslais, taip pat izotopų gamybai ar laivuose kaip energijos šaltinis. 

„Blokas“, arba teisingiau „energijos blokas“ suprantamas kaip įrenginių visuma, skirta elektros arba elektros ir šilumos gamybai. Branduolinės elektrinės energijos blokas yra branduolinis reaktorius su priklausiniais, skirtas elektros arba elektros ir šilumos gamybai.
 

Pagal tarptautinę praktiką išskiriami du pagrindiniai atominių elektrinių (AE) paleidimo etapai – bandymai nenaudojant branduolinių medžiagų, ir jas panaudojant. Pastarasis etapas apima branduolinio kuro įdėjimą į reaktorių, bandymus, nesudarant kritinės būsenos, bandymus sudarant kritinę būseną (sukeliant valdomą savapalaikę grandininę branduolių dalijimosi reakciją), mažos galios bandymus, galios didinimo bandymus.

VVER tipo reaktorių (Baltarusijos AE) paleidimo etapai

Pagal Rusijos praktiką, paleidžiant VVER tipo reaktorius išskiriami 4 etapai – baigiamieji darbai prieš paleidimą (įrangos derinimas ir bandymai), fizikinis reaktoriaus paleidimas, energetinis reaktoriaus paleidimas ir bandomasis pramoninis eksploatavimas. Po šių etapų pereinama į pramoninį eksploatavimą.

„Fizikinio“ reaktoriaus paleidimas apima  branduolinio kuro rinklių įkrovimą į reaktorių, kritinės būsenos jame sudarymą ir įvairius įrangos bandymus šioje būsenoje bei eksperimentus, daromus siekiant nustatyti fizikines reaktoriaus charakteristikas. Šiame etape reaktorius paleidžiamas nedidele galia, ir dėl to intensyvus jo aušinimas nėra būtinas.  Šiame etape elektros generatorius dar nepaleidžiamas. Vadovaujantis kitų VVER tipo elektrinių paleidimo praktika, šis etapas gali trukti apie 2 mėnesius.

„Energetinis“ paleidimas suprantamas kaip atominės elektrinės pripažinimo tinkama eksploatuoti etapas, kai reaktoriaus galia yra didinama iki tokio lygio, kad garo generatoriuose pasigamintų pakankamai garo, būtino pradėti sukti garo turbiną bei elektros generatorių. Šiame etape derinama ir tikrinama įranga, pradedami turbinos bandymai tuščiąja eiga. Šiame etape gali būti pradėta gaminti elektros energija, kuri gali būti patiekiama į elektros tinklus. Šis etapas gali taip pat trukti apie 2 mėnesius, priklausomai kaip sėkmingai vykdoma pripažinimo tinkama eksploatuoti programa. Nors energetinio paleidimo metu gali būti pagaminama „pirmoji elektra“, tačiau jos tiekimas į elektros tinklus dėl įvairių bandymų, įrangos derinimų ar remontų gali būti nestabilus.

Bandomojo pramoninio eksploatavimo metu atominės elektrinės energijos bloko galia palaipsniui yra didinama iki vardinės galios, atliekami kompleksiniai įrangos bandymai, siekiant pademonstruoti galimybę stabiliai veikti vardine galia bei kitais technologiniais režimais.

Užbaigus šiuos etapus pradedamas pramoninis eksploatavimas.

VVER tipo reaktoriai – korpusinio tipo, pagrindinis reaktoriais  komponentas yra reaktoriaus indas, kuriame cirkuliuoja įkaitintas neverdantis vanduo.
 

Gyventojai sako, kad kartais mato baltus dūmus, o tiksliau – vandens garus virš Baltarusijos atominės elektrinės aušinimo bokšto. Šie garai reiškia, kad Baltarusijos AE energijos blokai veikia ir gamina elektros energiją. 

Atkreipiame dėmesį, kad eksploatuojant atominę elektrinę technologinio proceso metu šiltas vanduo yra atvėsinamas ir išgarinamas aušinimo bokštuose, todėl iš jų ir kyla vandens garai. Normalaus eksploatavimo metu virš aušinimo bokšto matomi garai nėra radioaktyvūs, todėl nekelia pavojaus gyventojams bei aplinkai.
 

Giluminis atliekynas, kurį planuojama pastatyti ir įrengti Lietuvoje 2068 m., tai panaudoto branduolinio kuro ir ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų galutinio sutvarkymo įrenginys. Atliekynas yra branduolinės energetikos objektas ir jo veikla turi būti licencijuota ir atitikti saugos reikalavimus.

Giluminis atliekynas – tai žemės gelmėse kelių šimtų metrų gylyje pastatytas specialus inžinerinis įrenginys, leidžiantis jame sulaikyti radioaktyviose atliekose esančius radionuklidus ir izoliuoti labai radioaktyvias atliekas nuo išorinių poveikių ir taip apsaugoti žmones ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Žmonių ir aplinkos saugą užtikrina (atlieka sulaikymo ir izoliavimo funkcijas) natūralūs gamtiniai barjerai (giliai slūgsančios uolienos) ir keletas vienas kitą papildančių dirbtinių (inžinerinių) barjerų.
 

Nuo projekto vykdymo pradžios, VATESI konsultuoja projektą įgyvendinančią VĮ Ignalinos atominę elektrinę dėl Lietuvoje nustatytų ir šiuolaikinių saugos reikalavimų taikymo atliekynui (pvz., atliekyno projektui ir saugos analizės atlikimui, saugos kriterijų nustatymo ir atliekyno vietos (aikštelės)) parinkimo ir vertinimo.

VATESI, kaip suinteresuotoji šalis, dalyvaus būsimo branduolinės energetikos objekto, giluminio atliekyno, poveikio aplinkai vertinimo procese, kurį organizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Kuomet pagal poveikio aplinkai vertinimo procesą parenkama vieta atliekyno įrengimui, VATESI, gavusi atliekyno statybos vietos (aikštelės) saugos vertinimo ataskaitą, vertins giluminiam atliekynui įrengti numatytos vietos (aikštelės) tinkamumą.

Vėliau, VATESI gavusi atitinkamą paraišką, vertins pateiktus saugą pagrindžiančius dokumentus ir išduoda licenciją statyti ir eksploatuoti branduolinės energetikos objektą – giluminį atliekyną. Statybos ir eksploatavimo metu atlieka šios veiklos saugos priežiūrą.
 

Pagrindiniai reikalavimai, atitinkantys šiuolaikinius tarptautinius saugos standartus yra nustatyti Lietuvos teisės aktuose: pagrindiniai reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos radioaktyviųjų atliekų įstatyme ir VATESI parengtuose branduolinės saugos reikalavimuose BSR 3.2.2 „Radioaktyviųjų atliekų atliekynai“. 

Iš esmės, atliekyno saugą turi užtikrinti tinkamai parinkta natūralių geologinių formacijų savybių ir inžinerinių-technologinių komponentų visuma ir sprendimai, kuriais pademonstruojama, kad visos galinčios kilti rizikos yra suvaldytos. Giluminiame atliekyne svarbiausios radionuklidų sulaikymo priemonės turi būti geologinės formacijos savybės.

Radioaktyviųjų atliekų dėjimas į giluminį atliekyną šiuo metu yra vienintelis tvarus ir saugiausias ilgaamžių atliekų galutinio sutvarkymo būdas, todėl tokį atliekyną planuojama įrengti ir Lietuvoje. Į šį atliekyną turės būti perkeltas Ignalinos AE panaudotas branduolinis kuras ir saugyklose saugomos kitos ilgaamžės radioaktyviosios atliekos.
 

Giluminio atliekyno įrengimo etapai yra numatyti 2021 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje 2021–2030 metų branduolinės energetikos objektų eksploatavimo nutraukimo ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo plėtros programoje. Giluminio atliekyno vietos parinkimo tyrimo programą numatoma įvykdyti iki 2047 metų. Preliminariai planuojama, kad giluminis atliekynas bus statomas 2058–2067 metais, eksploatuojamas 2068–2074 metais, uždaromas 2075–2079 metais.

Už giluminio atliekyno projekto įgyvendinimą yra atsakinga VĮ Ignalinos atominė elektrinė.
 

Giluminio atliekyno vietos (aikštelės) parinkimo saugos pagrindimas ir vertinimas atliekamas pagal VATESI patvirtintus saugos reikalavimus. 

Giluminio atliekyno vietą (aikštelę) renkanti įmonė VATESI vertinimui turės pateikti parinktos vietos (aikštelės) saugos analizės ataskaitą.

Atliekyno vietos (aikštelės) vertinimo aspektai: 

• aikštelės ir regiono geografinės, topografinės ir geologinės savybės, galinčios turėti įtakos radionuklidų sklaidai bei radionuklidų išmetimų poveikiui gyventojams;
• aikštelės regiono demografiniai duomenys ir socialinė ekonominė aplinka;
• pramoninė ar karinė veikla aplinkoje, antžeminis ar oro transportas ir kiti veiksniai, galintys turėti įtakos atliekyno saugai;
• prognozuojami aplinkos pokyčiai dėl paviršiaus gamtinių procesų ar žmogaus veiklos įtaka išnagrinėtu ilgalaikio poveikio laikotarpiu ir etape po uždarymo;
• veiksniai, sąlygojantys poveikį aplinkai ir žmogui radiacinės saugos požiūriu;
• išorinių gamtinių pavojų įvertinimas (žemės drebėjimas, užtvindymas, gaisras, geotechniniai aikštelės pavojai, ekstremalios oro sąlygos (lietus, kruša, sniegas) ir kita);
• žmogaus veiklos sukeltų pavojų įvertinimas (lėktuvo sudužimo pavojaus įvertinimas, gaisras, pavojingų medžiagų pasklidimas ir kita);
• poveikio gyventojams vertinimas (radioaktyviųjų atliekų, ketinamų dėti į atliekyną, savybės, išmetamų radionuklidų sudėtis ir aktyvumai, radionuklidų sklaidos įvertinimas, radiologinio poveikio gyventojams įvertinimas, neradiologinio poveikio gyventojams įvertinimas);
• kiti aikštelės saugos įvertinimo aspektai (galimybė taikyti reikiamas fizinės saugos priemones ir avarinės parengties priemones).

Atliekyno aikštelė pripažįstama tinkama, jei yra pagrindžiamas jos tinkamumas pagal visus nurodytus aspektus, o nustatyti trūkumai yra neesminiai – tai yra juos galima kompensuoti techninėmis ir (ar) organizacinėmis priemonėmis.

Parinktos vietos (aikštelės) vertinime dalyvauja ir išvadas teikia ir kitos Lietuvos institucijos (Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba ir Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerija bei Lietuvos transporto saugos administracija).

Visuomenės atstovai gali dalyvauti VATESI priimant sprendimus dėl branduolinės energetikos objekto (šiuo atveju, giluminio atliekyno) vietos (aikštelės) saugos vertinimo ataskaitos suderinimo. Taip pat ir autorizuojant branduolinės energetikos objekto veiklą, įvertinus saugą pagrindžiančius dokumentus ir išduodant licenciją statyti ir eksploatuoti giluminį atliekyną.

Paskelbus apie pradedamą nurodytų VATESI sprendimų priėmimo procesą, visuomenė galės susipažinti su teikiamais paraiškos dokumentais VĮ Ignalinos atominės elektrinės interneto svetainėje ar kitu nurodytu būdu ir raštu pateikti savo komentarus, informaciją, analizes arba pasiūlymus dėl šių dokumentų. Gautą informaciją įmonė turi įvertinti ir prireikus patikslinti VATESI teikiamus dokumentus. Kai VATESI paskelbs savo sprendimo projektą, su juo taip pat bus galima susipažinti ir raštu pateikti pasiūlymus VATESI.

Daugiau informacijos apie visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmime rasite čia.
 

1986 m. balandžio 26 d. Čornobylio atominėje elektrinėje (toliau – Čornobylio AE) Ukrainoje, tuomet buvusioje Tarybų Sąjungos teritorijoje, įvyko viena didžiausių technogeninių katastrofų – branduolinio reaktoriaus sprogimas.

Avarijos Čornobylio AE priežastimi tapo nepavykęs bandymas su energijos bloko turbogeneratoriumi. Dėl reaktoriaus konstrukcinių trūkumų ir žmogiškojo faktoriaus (netinkamų elektrinės personalo veiksmų) įvyko staigus galios šuolis. Po jo įvyko vandens garų sukeltas sprogimas, išgriovęs ketvirtojo bloko reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, į aplinką išsviedė dalį radioaktyviųjų reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų – branduolinio kuro fragmentus, apšvitintą grafitą ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje. Jų padariniai palietė ne tik Ukrainą, radioaktyvusis debesis pasiekė ir kitas Europos šalis. 

Likviduojant avariją, per kiek daugiau nei pusmetį, buvo pastatytos apsauginio apgaubo, vadinamo sarkofagu arba oficialiai – objektu „priedanga“, sienos ir stogas, uždengę apgriuvusį ketvirtąjį energijos bloką. Tačiau tai tebuvo laikina apsaugos priemonė, numatyta 20–30 metų. 2012 m. pradėta naujojo arkos formos apgaubo, vadinamosios Čornobylio arkos, statyba užbaigta 2016 m.

Ši avarija parodė, kad branduolinėje energetikoje svarbiausia yra sauga, atsakingas sprendimų priėmimas ir savalaikis informacijos teikimas visuomenei. Po Čornobylio avarijos buvo sustiprintas tarptautinis branduolinės saugos reguliavimas, priimtos svarbios tarptautinės konvencijos ir dar labiau išryškėjo nepriklausomos branduolinės saugos priežiūros svarba.

Daugiau apie avarijos chronologiją, priežastis ir pamokas skaitykite čia.
 

Čornobylio arka – tai naujas apsauginis apgaubas, įrengtas virš 1986 m. avarijos metu pažeisto Čornobylio AE 4-ojo bloko ir senojo sarkofago. Jis pastatytas tam, kad geriau apsaugotų žmones ir aplinką nuo radioaktyviųjų medžiagų poveikio, neleidžiant joms pasklisti į išorę, sumažintų aplinkos poveikį senosioms konstrukcijoms ir sudarytų sąlygas ateityje saugiau išmontuoti nestabilias senojo sarkofago dalis bei tvarkyti po avarijos likusias radioaktyviąsias atliekas. 

Čornobylio arka yra itin didelė (apie 110 m aukščio, 257 m pločio, 165 m ilgio) ir sudėtinga inžinerinė konstrukcija. Ji suprojektuota taip, kad tarnautų apie 100 metų, būtų atspari korozijai, žemės drebėjimams ir kitiems išoriniams poveikiams. Arka buvo konstruojama šalia sprogimo apgriauto Čornobylio atominės elektrinės energijos bloko, saugant projektą vykdančius darbuotojus nuo didelės apšvitos. 2016 m. apgaubas buvo užstumtas ant sprogusio reaktoriaus, 2019 m. baigtos įrengti visos vidinės sistemos ir pradėta apgaubo eksploatacija. Po jos įrengimo radiacijos lygis aplink uždengtą reaktorių, Ukrainos reguliuotojo vertinimu, sumažėjo daugiau kaip du kartus.

Daugiau apie arkos įrengimą skaitykite čia.
 

2025 m. vasario 14 d. Rusijos kovinis dronas pataikė ir apgadino Čornobylio AE avarinio 4-ojo energijos bloko apsauginį apgaubą, vadinamą Čornobylio arka. Šis gaubtas buvo pastatytas tam, kad padėtų sulaikyti radioaktyviąsias medžiagas ir sudarytų sąlygas saugiai sutvarkyti senąsias pažeistas reaktoriaus konstrukcijas. 

Po drono smūgio buvo pažeistas apsauginio apgaubo vientisumas, saugaus eksploatavimo ribos ir sąlygos. Kilo gaisras, kurį gelbėtojams teko gesinti sudėtingomis sąlygomis, nes smilkstančių vietų buvo ne tik apgaubo paviršiuje, bet ir tarp arkinės konstrukcijos sluoksnių. Siekdami suvaldyti ugnies plitimą ir tolesnį izoliacinės membranos lydymąsi, gelbėtojai įkaitusių ir smilkstančių vietų ieškojo naudodami termovizorius, jas radę dalinai atverdavo konstrukcijas –  išorinėje apgaubo dangoje išpjovė daugiau kaip 150 angų, kad galėtų pasiekti ir užgesinti likusius smilkstančius židinius vidiniuose apgaubo sluoksniuose. Šie darbai vyko dideliame aukštyje ir truko ne vieną dieną. Dėl oro sąlygų į tarpą tarp išorinio ir vidinio gaubto sluoksnių pilamas vanduo vėliau ėmė stingti, kilo susirūpinimas, kad papildomas užšalusio vandens svoris gali dar labiau apkrauti konstrukciją. Vėliau vertinant apgaubo būklę, laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų nenustatyta.

Nuo pat gaisro pradžios ir toliau vykdant gesinimo darbus radioaktyviųjų medžiagų išmetimų į aplinką, viršijančių nustatytas ribas, neužfiksuota, o radiologinės stebėsenos sistemos ir tada ir dabar veikia įprastai. Radiacinis fonas Čornobylio atominės elektrinės aikštelėje išlieka nustatytų kontrolinių lygių ribose ir nėra tiesioginio radiologinio pavojaus žmonėms ar aplinkai.

Čornobylio arkos pažeidimo pobūdis ir atkūrimo darbai 

Dėl drono smūgio buvo pažeista vidinė ir išorinė arkinio apgaubo danga, apgadinta apie 200 kv. m plokščių ir svarbios sistemos, reikalingos saugiam darbui gaubto viduje. Tarp jų – pagrindinis kranas ir ventiliacijos sistemos, kurios būtinos senajam sarkofagui išmontuoti.

Inžineriniu požiūriu, apgaubo pažeidimas yra rimtas ir reikalauja neatidėliotinų techninių sprendimų. Didžiausia rizika siejama ne su staigiu radioaktyvių medžiagų pasklidimu į aplinką, o su tuo, kad pažeistas apgaubas ilgainiui gali blogiau atlikti savo apsauginę funkciją. Dėl to būtina kuo greičiau atkurti jo sandarumą, sutvarkyti pažeistas sistemas ir užtikrinti ilgalaikį konstrukcijos patikimumą. 

Ekspertų vertinimu, siekiant išvengti negrįžtamos korozijos ir konstrukcijų silpnėjimo, apgaubas turi būti visiškai atkurtas iki 2030 metų. Jei darbai užsitęs ilgiau, techniškai bus sunkiau juos įgyvendinti, padidės išlaidos, taip pat rizika aplinkai ir žmonių saugai, nes tai reikšmingai sutrumpintų apgaubo projektinį tarnavimo laiką.

2026 m. balandį Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko administruojamo Tarptautinio Černobylio bendradarbiavimo fondo donorai pritarė planams dėl parengiamųjų projektavimo ir pirkimų darbų, reikalingų arkinio apgaubo remonto darbams, teritorijoje tebevykstant kariniams veiksmams. 

Tiek Ukrainos už branduolinę saugą atsakingų institucijų, tiek Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) vertinimu, Čornobylio apsauginio gaubto vientisumo pažeidimas nekelia tiesioginio pavojaus gyventojams ar aplinkai. Radiologinės stebėsenos sistemos Čornobylio atominės elektrinės aikštelėje veikia įprastai, radioaktyviųjų medžiagų išmetimų į aplinką, viršijančių nustatytas ribas, nefiksuojama.

Nors arkinis apgaubas buvo pažeistas, ekspertų vertinimu artimoje ateityje nekontroliuojamo radioaktyviųjų medžiagų pasklidimo už apgaubo ribų rizika yra maža, jeigu nebus papildomų išorinių poveikių, pavyzdžiui, karinių veiksmų ar gamtinių pavojų.

Civiliniai branduoliniai įrenginiai nėra pritaikyti karo veiksmams ir dėl to jokiomis sąlygomis neturi būti šių veiksmų taikiniais, arba šių veiksmų zonoje.